1. Kas yra dėkingumas?
Dievas yra mūsų Kūrėjas ir suteikė mums įvairius dalykus, įskaitant ir patį gyvenimą. Kiekvieną rytą pabudę Jo malonės dėka gyvename dar vieną dieną. Šis gyvenimas Žemėje yra brangus, nes tai vienintelis regionas, kuriame galima atlikti dvasinę praktiką, kad pasiektume galutinį gyvenimo tikslą. Kai koks nors žmogus ką nors dėl mūsų padaro, jaučiame dėkingumą. Tačiau dauguma mūsų nėra įpratę išreikšti dėkingumą Dievui už viską, ką Jis mums davė. Padėkos išreiškimas Dievui už visus įvairius dalykus, kuriuos Jis dėl mūsų daro, dvasinėje praktikoje vadinamas dėkingumu. Gebėjimas gyventi šiuo dėkingumo jausmu yra svarbi ir neatsiejama siekiančiojo dvasinės kelionės dalis.
Iš tiesų dauguma žmonių pripažįsta Dievą kaip savo Kūrėją, tačiau nejaučia poreikio išreikšti Dievui dėkingumą. Taip yra daugiausia dėl to, kad jie mano, jog viskas, kas vyksta jų gyvenime, arba bent jau dauguma kasdienių dalykų – gerų ar blogų – vyksta jų pačių valia. Tik ypatingų posūkių atvejais po intensyvios maldos, pavyzdžiui, kai stebuklingai išgydomas nepagydoma liga sergantis vaikas, žmogus pagalvoja apie dėkingumą Dievui. Tačiau net ir čia prisiminimai apie tokią dramatišką Dievo pagalbą būna trumpalaikiai, ir laikui bėgant žmogus grįžta į senas vėžes, kol iškyla kita didelė problema, dėl kurios jis pradeda melsti dieviškojo įsikišimo.
Žemesnėje mūsų dvasinio vystymosi pakopoje, dabartiniais laikais, vidutiniškai 65 % įvykių vyksta pagal likimą, o 35 % – pagal mūsų valią. Kai dvasiškai tobulėjame, pradedame jausti Dievo buvimą savo gyvenime. Patirdami Jo buvimą savo gyvenime, patiriame Jo malonę ir tai, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, priklauso nuo Jo valios. Tik pasiekęs 60 % dvasinį lygį žmogus pradeda iš tikrųjų vertinti ir patirti šį faktą. Kartu su šia patirtimi ateina ir dėkingumas tikrąja dvasine šio žodžio prasme.
Siekiantysis ir tikrasis dvasingumo mokslo mokinys išsiugdo gebėjimą mokytis visose situacijose, tiek gerose, tiek blogose. Iš įvairių gyvenimo situacijų ir klausimų jis pradeda mokytis, kaip suprasti savo trūkumus ir savybes. Taip jis sužino, kur turi dirbti, kad atsikratytų savo asmenybės pagrindinių trūkumų, ir geriau supranta bei suvokia savo savybes. Visose gyvenimo situacijose jis įžvelgia užuominą, kaip tobulinti save, ne tik stiprinant dabartines savo savybes, bet ir pakeičiant asmenybės trūkumus naujomis savybėmis. Jis suvokia, kad Dievas padeda jam visose gerose ir blogose situacijose, kad sustiprintų jo siekiamybę. Atitinkamai jis jaučia dėkingumą Dievui visose gerose ir blogose situacijose, nes jaučia subtilią Dievo ranką savo gyvenime, pateikiančią jam situacijas ir taip pat suteikiančią galimybę suvokti dvasines pamokas ir mokymąsi.
Dažniausiai šis dėkingumas skiriamas dvasiniam vadovui arba Guru. Apie tai skaitykite straipsnyje Kas yra Guru ir kaip jis veda siekiančiuosius.
Norėdamas dvasiškai tobulėti, siekiantysis turi išsilaisvinti iš emocijų (tiek teigiamų, tiek neigiamų), į kurias yra paniręs nesiekiantysis, ir išsiugdyti dvasinę emociją (bhāv), kuri yra Dievo buvimo visur išgyvenimas. Dėkingumas padeda sustiprinti dvasinę emociją.
2. Paviršutiniškas dėkingumas ir dvasinė dėkingumo emocija
Vien žodžiais išreikštas dėkingumas yra paviršutiniškas dėkingumas. Pradiniame dvasinės praktikos etape tenka netgi pasistengti sugalvoti žodžius, kuriais būtų galima išreikšti dėkingumą Dievui. Vis dėlto mūsų dvasinei pažangai svarbu, kad visgi dėtume pastangas ir išsiugdytume dėkingumo reiškimo įprotį.
Pradiniame etape dėkingumas dažniausiai kyla iš širdies, kai labai aiškiai matome dieviškąjį įsikišimą į savo gyvenimą. Tai gali būti, kai mylimas žmogus stebuklingai pasveiksta po to, kai gydytojai jau buvo praradę viltį, arba kai po intensyvios maldos staiga palengvėja įsisenėjusi problema. Beveik visais kitais atvejais dėkojame už įvairius dalykus savo gyvenime ir net už patį gyvenimą paviršutinišku ar intelektualiniu lygmeniu.
Vis labiau pasineriant į dvasinę praktiką, mums atsiveria visiškai naujas pasaulis, kuris iki šiol buvo mums nepasiekiamas. Mes patiriame dvasinių išgyvenimų, o šie dvasiniai išgyvenimai yra Dievo būdas su mumis kalbėtis. Mūsų gyvenime pasitaiko daugybė mažų malonių atsitiktinumų, kai pamažu, bet užtikrintai pajuntame, vedančią Dievo ranką mūsų gyvenime. Pradeda stiprėti dėkingumas net ir už mažesnius įvykius mūsų gyvenime ir nuolatinę dieviškąją pagalbą bei padrąsinimą, kurių sulaukiame savo dvasinėje praktikoje. Kai jaučiame dėkingumą ir pakartotinai išreiškiame dėkingumą per dieną, pamažu išsiugdome dvasinę dėkingumo emociją. Čia, kaip paaiškinta anksčiau šiame straipsnyje, prieš veiksmą, jo metu ir po jo nuolat suvokiama, kad „viskas vyksta taip, kaip nori Dievas, Jis viską daro“. Taigi žmogaus dėkingumas yra nuolatinis ir automatiškai išreiškiamas nuoširdžiomis mintimis. Taigi šioje būsenoje dėkingumas yra ir atsispindi kiekviename veiksme, judesyje ir mintyje.
Ši aukštesnė tobulėjimo pakopa aktyvuojasi, kai sumažėja ego, o pasiekus šią būseną, ego tampa žemas.
Iš tiesų dvasinė dėkingumo emocija suaktyvėja dėl Guru malonės, todėl išlieka pastovi.
3. Kokia yra dėkingumo svarba?
Siekiantysis pradeda nuo pastangų reikšti dėkingumą. Tačiau per tam tikrą laiką, nuolat reikšdamas dėkingumą ir dvasiškai augdamas, jis išsiugdo dvasinę dėkingumo emociją. Pasiekus šią būseną, nuolat suvokiant, kad „Dievas yra Veikėjas, aš esu niekas“, jo subtilusis ego ima mažėti. Jis pradeda suvokti savo ribotumą ir gebėjimų stoką. Todėl bet kokioje sudėtingoje situacijoje jis nuolankiai atsiduoda Dievui ir tik tada imasi kokių nors veiksmų. Tai vadinama „atsidavimu Dievui“. Kai jis pradeda atsiduoti Dievui ne tik sunkiose situacijose, bet net ir mažais smulkiais kasdienio gyvenimo atvejais, jo dvasinė atsidavimo emocija sustiprėja. Dievas nedelsdamas išpildo maldas, išsakytas su dvasine emocija, pavyzdžiui: „Dieve, prašau, pasirūpink mano dvasiniu augimu, pasakyk man, koks turėtų būti kitas mano žingsnis, Tu vienintelis mane vesk“. Siekiantysis, turintis dvasinę dėkingumo ir atsidavimo emociją, visada yra arti Dievo. Tokiam siekiančiajam Dievas suteikia viską, kas reikalinga, t. y. dvasines patirtis, vedimą ir žinias, net ir neprašomas.