Vienas iš svarbių kriterijų, lemiančių mūsų dvasinę pažangą, yra proto, intelekto ir ego sunykimo laipsnis. (žr. 2 išnašą).
Problema, su kuria susiduriame nuo pat gimimo, yra ta, kad mūsų tėvai, mokytojai ir draugai stiprino mūsų penkis pojūčius, protą ir intelektą. Dabartiniame pasaulyje daug dėmesio skiriama su penkiais pojūčiais, protu ir intelektu susijusiems dalykams, tokiems kaip išorinis grožis, mūsų atlyginimas, draugų ratas ir dar daugybė kitų dalykų. Daugumai iš mūsų niekas nesako, kad mūsų gyvenimo tikslas yra peržengti save ir prisiliesti prie Dievo, esančio mumyse.
Taigi, pradėdami dvasinę praktiką, mes taip pat turime išsižadėti ilgus metus trukusių nuostatų, kurios mus išmokė sutelkti dėmesį į penkis pojūčius, protą ir intelektą. Malda yra svarbi priemonė, padedanti sumažinti mūsų priklausomybę nuo penkių pojūčių, proto ir intelekto ir išmokyti mus atsikratyti ilgamečių sąlygotumų.
Pats maldos veiksmas reiškia, kad besimeldžiantis asmuo mano, jog galia, kuriai meldžiamasi, yra aukštesnė už jį patį. Taigi melsdamasis žmogus išreiškia savo bejėgiškumą, atsiduoda aukštesniajai galiai ir prašo pagalbos. Tai smūgis asmens ego, nes meldimasis reiškia, kad žmogus ieško pagalbos iš aukštesnio proto ir intelekto nei jo paties. Taigi dažnai melsdamiesi peržengiame savo riboto proto ir intelekto ribas ir pasiekiame aukštesnį Visuotinį protą ir intelektą. Per tam tikrą laiką tai padeda ištirpdyti mūsų protą ir intelektą. Taigi dažnos ir nuoširdžios maldos už dvasinį augimą padeda ištirpdyti protą, intelektą ir ego.